Betoninis pagrindas turi būti tvirtas, švarus, sausas (jo drėgnumas neturėtų viršyti 4 proc.), be cementinio pienelio, tepalų ir riebalų pėdsakų, gumos likučių, trupančių ar prilipusių dalelių. Nuo paviršiaus turi būti nuvalytos ir dulkės. Ruošiant pagrindą, būtina taikyti tokius metodus, kaip šlifavimas, frezavimas arba apdirbimas šratine mašina.
Iki dangos liejimo visi pagrindo defektai: duobutės, skylutės, įtrūkimai, porėti ruožai, nelygumai ir pan., turėtų būti kruopščiai nugruntuoti, užtaisyti ir išlyginti smėlio epoksidiniu arba kietu cementiniu remontiniu mišiniu. Kuo plonesnė danga numatyta, tuo lygesnis turi būti pagrindas. Neverta tikėtis, kad 1–2 mm storio danga užlies pagrindo defektus ir išlygins grindis. Svarbi taisyklė – nugruntuoto pagrindo lygumas dar prieš liejant dangą turi atitikti Jūsų lūkesčius!
Jeigu drėgnumas viršija 4 proc. arba po pagrindu neatlikta hidroizoliacija, rekomenduojama rinktis dangų sistemas, susidedančias iš modifikuotų polimerinių medžiagų vandens dispersijos pagrindu (pavadinime yra raidė W). Tokios difuzinės sistemos lėtai praleidžia garus iš apačios, tai yra „kvėpuoja“, bet yra nepralaidžios skysčiams iš viršaus. Jų minusai – sluoksnio storio ribojimas ir silpnesnis mechaninis stiprumas, palyginti su dangų sistemomis, susidedančiomis iš įprastų „nevandeninių“ medžiagų.